Neretai Lietuvai atstovaujantys asmenys ir organizacijos deklaruoja rūpestį mūsų didžiausiu turtu – vandeniu, kuris natūralus, švarus ir panašiai. Ir, matyt, gyventojai galvoja panašiai – tikrai turime dideles šio turto atsargas, ne kaip pas mūsų sesė Estija, kuri savo ežerą, esantį šalia oro uosto, išgeria kelis kartus per metus (Ülemiste järv).
Kelios iš tokių deklaracijų:
- Nacionalinis pažangos planas 2021–2030 metai: saugoti ir atkurti paviršinių ir požeminių vandens telkinių būklę, mažinti taršą iš žemės ūkio ir nuotekų šaltinių, užtikrinti ilgalaikį geriamojo vandens išteklių tvarumą.
- Nacionalinis vandenų srities 2022–2027 metai: pasiekti ir išlaikyti gerą upių, ežerų ir požeminių vandenų būklę, užtikrinti saugų ir kokybišką geriamojo vandens tiekimą, mažinti taršą, ypač pasklidąją žemės ūkio taršą, atkurti upių natūralumą (užtvankų šalinimas, renatūralizacija).
- Upių baseinų rajonų valdymo planai 2022–2027 metai: užtikrinti gerą visų vandens telkinių ekologinę ir cheminę būklę, mažinti taršą iš žemės, saugoti geriamojo vandens šaltinius (ypač požeminį vandenį).
Pagrindinis dokumentas, kuriame surašytos subjektų teisės ir pareigos yra Nuotekų tvarkymo reglamentas (D1-236 Dėl Nuotekų tvarkymo reglamento patvirtinimo). Jo „dvasioje“ kovojame su ftalatais ar mikroplastikais ir sunkiaisiais metalais. Pastebėtina, kad parašytas jis sunkiai ir painiai, bet taip jau būna su teisėkūra, nes parengti paprastą, aiškų, lengvai skaitomą teisės aktą reikia daug pastangų ir laiko, besistengiančių kompetencijos, išteklių, bet jis yra toks.
Kontroliuojančioms institucijoms aktyviau dirbant ir vieną rytą verslui netyčia atrandant esančius, anksčiau nepastebėtus nuotekų išleidimo vamzdžius, pradėjome akyliau stebėti, o kas iš tikrųjų patenka į nuotekas. Kartais nustembame, kai įmonės su gražia sekretore ir skania kava ir valstybės tarnautojų nuotraukomis turi ne tik gražią priėmimų salę. Atrodo, turi tik vandens minkštinimą, bet palaukite – juk minkštinant vandenį kiek druskos (NaCl) sunaudojama, tiek ir išleidžiama ir didesnės gamybos atveju tai beveik „fūra“. Kita vertus, pradėjome suvokti, kad išleidžiame ne tik, kas yra naudojamos medžiagos sudėtyje, bet ir tai, kas susidaro technologinio proceso metu, o kur dar tai, kaip sureaguoja susitikusios dvi aktyvios cheminės medžiagos nuotekose ir kokia nauja medžiaga „gimsta“? Pavyzdžiui:
kur:
NH3 – amoniakas ir buitinių nuotekų (šlapimas, baltymų skaidymas)
HOCl/Cl2 -dezinfekcija, CIP, baseinai
NH2Cl – chloraminai
Gerai, kad verslas vysto naujas technologijas ir dažnai diegia, tai kas neišbandyta ir nauja – tokia jo misija. Gerai ir tai, kad kontroliuojančios institucijos tai kontroliuoja, bet jau visiškai blogai, kad dešimtmečiais nesikeičia reikalavimai ir lieka kažkur užstrigę kūrimo procese. Pavyzdžiui, raskime vietą reglamente, kaip įtraukti naują į nuotekas išleidžiamą medžiagą, kurią verslas nustatė, atlikdamas nuotekų tyrimus arba nustatyti normatyvą medžiagai, kuri minima reglamente, bet skaičiukų nėra.
„Pirmo lygio“ vadybininkas išmintingai pasakytų, tai tinklų operatorius turi nustatyti normas. Puiku, o kaip? Nei Aplinkos ministerija, nei tinklų operatorius nežino, kaip, todėl atsakymas būna negalima ir kas tada? Viskas paprasta – verslas juda toliau, bet to ko negalima nebeišleidžia ir niekam galvos neskauda.
Ko gero reikia laiko prabusti, norėti pamatyti kaip yra, užsiduoti ir išgirsti nemalonius klausimus, o iki tol, manome, pelnytai dalį žmonių aukščiau aprašytos deklaracijos erzina, kelia nepasitikėjimą, nes juk visi suprantame, kad apgaudinėjame patys save …ar žinome realią taršą specifinėmis medžiagomis, ar mums tai rūpi, ar turėtų rūpėti?
Žaidžiame Aplinkosaugą komanda
